vinčerga

vinčérga (sl.?) scom. (1) J kas nerimtas, išdykęs, pasileidėlis: Ans y[ra] toks vinčerga: draskos, blaškos, dykavojas Pln. Ką ten su ta vinčérga prasidėsi KlvrŽ. Oi, kokia ta merga vinčérga, ka tiktai vyriškas pasirodys į kiemą, tujaus puls pri zelkoriaus, pati šaipysias, kraipysias Plt.